Kelionė aplink Lietuvą virtusi išgyvenimo nuotykiu
Atsikėliau gana anksti, aplink dar nesimatė jokios žmonių veiklos, ramus rytas, nuostabus vaizdas į Nemuną. Pasinaudodamas proga dar išsimaudžiau ir po greitų pusryčių patyrinėjau teritoriją prie ryto šviesos, atsisveikinau su lotoso pozoje užstrigusiomis varlėmis ir patraukiau Vidkiemio-Smalininkų link.
 |
| Camp genys varlių skulptūros © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Netrukus pasukus į Vidkiemį užgniaužia kvapą, prieš mane didinga ąžuolų alėja, negaliu atsigrožėti mane taip ir traukia čia pasilikti, domėjausi šia vieta, bet niekad nesu matęs tokio nuostabaus grožio savo akimis gyvai, užtrunku gerą pusvalandį fotografuodamas ir ieškodamas tinkamo rakurso vis važinėdamas pirmyn ir atgal per miestelį. Gabaritus perduoti nuotraukoje ganėtinai sunku - puikus pavyzdys, kad medžiai gali sveiki išstovėti gerokai daugiau nei mums bando įskiepyti kai kurie asmenys mėgstantys pasirodyti per "masinio kvailinimo priemones". Čia verda ramus gyvenimo būdas, žmonės niekur neskuba todėl kantriai laukiu kol bus galimybė padaryti sterilesnę nuotrauką. Labai pasisekė atvažiuoti čia ryte, kadangi be galo geras apšvietimo kampas.
 |
| Vidkiemio ažuolų alėja © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Mintyse prisimenu visus pastaruoju laikotarpiu nuo valdininkų sprendimų kritusius medžius ir purto šiurpas pagalvojus, kad tai gali atsitikti ir čia - už tokį nusikaltimą jo sumanytojai būtų verti griežčiausios bausmės.
 |
| Vidkiemio ažuolų alėja © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Pasisėmęs energijos, ir geros nuotaikos, plačia šypsena ir mintimis apie pamatytą vaizdą tęsiu savo kelionę. Gamtovaizdis lepino akis, ir užsisvajojęs visai pamiršau pakeliui aplankyti "Raganų eglę" Rambyno nacionalinima parke. Pakeliui esančiuose miesteliuose daug klasicistinio stiliaus pastatų, vieni apleisti kiti prikelti naujam gyvenimui, vietomis buriuojasi paukščiai ir demonstruoja kolektyvinį pilotažą. Pravažiavęs Mikytus, nepastebiu nuorodos ir per klaidą aukštu pylimu pasiekiu Tilžę. Pamatau dar porą neišskridusių gandrų, todėl apsisukęs ir radęs vietą sustoti, išlipu padaryti porą nuotraukų, tačiau atstumas kokybiškai nuotraukai su mano turima optika per didelis ir aš neužtrunku.
 |
| Panemunės gandrai laukia pasienio kontrolės patikrinimo © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Įsukęs į teisingą posūkį gėrėdamasis besikeičiančiais vaizdais, važiuoju Šilutės link. Keliai vietomis ant aukštų pylimų, įdomų būtų pamatyti kai užtvinsta pievos. Dėmesį patraukia įvairios nuorodos viliojančios užsukti, tačiau nusprendžiu, kad reikia pasilikti daugiau laiko pamariui ir pajūriui. Šalia Juknaičių sustoju prie Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčios ir jos parko medžių šešėlyje nagrinėju žemėlapį planuodamas tolimesnį maršrutą.
 |
| Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Netrukus kertu Juknaičius ir priartėju Šilutę. Per ją šiandien važiuosiu porą kartų todėl neskubėdamas pravažiuoju ją skersai tikėdamasis intuityviai patekti į kelią vedanti link Rusnės. Išvažiuojant iš miesto ženklai rodo, kad važiuoju teisinga kryptimi. Šitas Lietuvos kampas man taip pat visiškai nepažįstamas, visada link jūros važiuodavau per Klaipėdą arba šiauresnę tėvynės dalį. Taip pasiekiu naują Rusnės estakadą, bet deja matau kad ja dar naudotis negaliu ir tenka važiuoti žvyruotu aplinkkeliu. Gana nuobodžiai ir ilgai, dardu čia kursuojančių sunkvežimių išmuštu keliu, aplink sklando nerandantis ramybės dulkių debesis, vaizdas lyg per smėlio audrą, viskas kas matosi nuo augmenijos iki gyvūnijos padengta dulkių sluoksniu (jeigu Rusnėje pirksite kakavą būkite atidūs, ten gali būti pienas), tokioje aplinkoje tenka važiuoti užsidarius langus, be galo karšta, o mano automobilis neturi oro vėsintuvo, todėl atsuku vėjelį iki pilno galingumo ir bandau medituodamas kantriai nekreipti dėmesio į žliaugiantį prakaitą.
 |
| "Smėlio audra" šalia Rusnės © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Atnaujinęs automobilio kėbulo spalvą maskuojančiomis dėmėmis galų gale išvažiuoju iš dulkių debesies ir turiu įtarimą, kad gerai susiliesiu su vietine aplinka. Pamatau, kad tas geras pusvalandis praleistas dulkėse atvedė mane netoli tos pačios vietos nuo kurios prasidėjo aplinkkelis tik kitoje viaduko pusėje. Pervažiavęs tiltą per Nemuną, atsiduriu labai jaukiame Rusnės miestelyje, nemažai nustembu, tai ką rodo per žydruosius ekranus, dažniausiai turi gerokai pilkesnį atspalvį, dažniausiai mums rodoma kita Rusnės dalis - apsemtos pievos, vargstantys vietiniai, pavargusi moteriškė laukuose renkanti eilinį žuvies "derlių", na bet šitą dalį aš dar panagrinėsiu, dabar ne pavasaris tai reikia pamatyti kas neparodoma. Surandu artimiausią aikštelę ir sustoju. Išlipu iš automobilio ir pasiėmęs foto aparatą šiek tiek apsižvalgau. Aikštelėje randu informacinį stendą su žemėlapiu, jame randu keletą apžvalgos bokštų ir nusprendžiu pasivažinėdamas po salą aplankyti kurį nors.
Šalia ant maumedžio sutūpę šildosi varnėnai, nufotografuoju juos ir einu link automobilio pasižiūrėti į žemėlapius kuriuos turiu pats.
 |
| Varnėnai Rusnėje © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Sėdėdamas automobilyje praviromis durimis ir benagrinėdamas žemėlapį išgirstu kažkokį krebždėjimą lyg kažkas nedideliais žingsniais sėlintu link manęs, pasuku galvą ir vos nepaspringstu savo seilėmis, priešais mane per metrą nuo durų stovi nuo galvos iki kojų purvinas gandras, ir žiūri į mane, o jo akys sako "gal galėtum duoti man kokią dešrelę, o dar geriau porą eurų nes truputi trūksta", "nieko sau paprašaika" pagalvoju, ir klausiu "o tai ko tu čia dabar toks visas pavargęs, neišskridęs", o jis man "ai pramiegojau skrydį dabar šaudau ant bilieto", na bet aš žinau kaip su tais paprašaikom elgtis tai nieko neduodu, o tik imu... fotoaparatą ir pasiprašau padaryti fotosesiją.
 |
| Gandras "paprašaika" © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Gandras papozuoja, karts nuo karto atsisuka ir tikisi kažko, bet mato, kad neduosiu (norėčiau, bet negalima su laukiniais gyvūnais taip) todėl besikutinėdamas plunksnas iš lėto vis dar kažko tikėdamasis nupėdina gatvės link ieškodamas kitų mecenatų. Labai džiaugiuosi pavykusia serija nuotraukų, šiemet praleidau progą juos įamžinti, taip pat gyvo ir nebaikštaus gandro taip arti dar neteko matyti. Vietiniai į jį jau žvilgčioja be nuostabos ir per ilgai neužsižiūri, tik pro šalį važiuojanti mašina stabteli dešimčiai skundžiu ir visas jos turinys žiūri į paukštį. Taigi, vėl grįžtu į automobilį ir supratęs, kad mano žemėlapiai ne tokie detalūs nusprendžiu susirasti artimiausia turizmo centrą. Centre pasiimu nemokamą ir gana padorų pajūrio žemėlapį. Sėdu į automobilį ir tikėdamasis sutrumpinti kelią vis atsiduriu aklagatvyje. Taip išbandęs keletą "trumpiausio kelio" variantų išvažiuoju į pievas kurios jau panašesnės į tai ką dažniausiai mums rodo. Pievos tokios apipelkyjusios, daug melioracinių griovių, kanalų, apaugę nendrėmis. Eilinį kartą važiuodamas gana plačiu žvyrkeliu atsiduriu į tuščią pievą ir tenka ne kartą grįžti atgal ir bandyti kitą posūkį. Nusprendžiu pasinaudoti navigacija, bet internetas labai sunkiai krauna žemėlapį, todėl šalia pasidedu išskleistą naują popierinį žemėlapį ir sustodamas sankryžose jį patyrinėju. Pervažiavęs viena iš tiltų sustoju, čia žmonės gana tvarkingai susitvarkę sodybas.
 |
| Skatulė © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Virš galvos praskrenda kormoranas ir primena, kad esu visai netoli jūros. Važiuoju toliau ir gana tiksliai privažiuoju vieną apžvalgos aikštelę, matau, kad per augmeniją čia mažai kas matosi, todėl važiuoju toliau tikėdamasis kad rasiu tiltą per kanalą ir atsidursiu arčiau marių prie sekančio apžvalgos bokštelio na, o jei nepavyks persikelti grįždamas aplankysiu šį. Neturkus suprantu, kad nuojauta manęs neapgavo ir pastarąjį kartą kelias baigiasi ties kitu kanalu, apsisuku atgal ir lekiu į apžvalgos aikštelę, čia šalia pastatytas medinis bokštelis kurį trumpam aplankau ir sena siurblinė pritaikyta lankytojams kaip apžvalgos aikštelė, pastatas apipaišytas grafitais gamtos tematika, informaciniai stendai pablukę ir byloja, kad aikštelė įrengta senokai. Savo žvitria akimi nustatau apytikslią Ventės rago kryptį, bet per gana tirštą atmosferą horizontas visas paskendęs migloje ir įžiūrėti detales gaunasi sunkiai. Daugiau čia ypatingai ką pamatyti nėra, todėl pamatęs gilią meninę prasmę žydinčiame kanalo vandenyje padarau nuotrauką.
 |
| Žydintis kanalo vanduo © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Toliau jau nesustodamas pravažiuoju saloje esantį Uostadvarį ir asfaltuotu keliu palei Nemuną judu link Rusnės miestelio. Saloje užsilaikiau keletą valandų ir jau po truputi mastau, kad norėčiau dar dienos metu atsidurti prie jūros. Pamatęs dulkių debesį prisimenu, kad vėl teks patirti "dakaro" atmosferą atbuline tvarka. Taip, dabar galima įsivaizduoti pagreitintą vaizdo atsukimą iki Šilutės ir stabdyti įrašą.
Aš vėl Šilutėje, kitas mano kelionės tikslas Ventės ragas, todėl pasukęs šiek tiek ankščiau nei turėjau pamatau, kad atsidūriau žvyrkelyje. Sustoju ir panagrinėju žemėlapį, matau kad juo lyg ir galima palei Krokų lanką išvažiuoti į kelią, žemėlapiui trūksta detalumo, todėl įsijungiu navigaciją kuri vėl eilinį kartą mane paveda, tačiau ekperimento vardan sugaištu pusvalanduką, kad įsitikinti, jog kelio gale išvysiu platų kanalą be tilto kurio kitame krante taip pat yra kelias vedantis kur man reikia, dėl kurio ir pagalvojau, kad galėsiu patekti kur man reikia. Pasijuokiu iš savęs ir grįžtu į Šilutę, jaučiuosi lyg bučiau vietinis kaimietis, kuris vis kažkokiais reikalais atvažiuoja į Šilutę, tuo tarpu vietiniai Šilutiškiai jaučia, kad aš esu kaimietis iš Rusnės apylinkių, žodžiu su aplinka susiliejau tvarkingai "well done".
Pasirinkęs šį kartą teisingą posūkį ir visą kelią važiuodamas paskui vokiečių automobilį pasiekiau Kintų apylinkes, čia su vokiečiais keliai išsiskyrė ir aš besigėrėdamas išpuoselėtomis sodybomis privažiavau Ventę. Čia suradęs mokamą stovėjimo aikštelę nusprendžiau tuo pačiu ir papietauti. Kadangi vietinėje kavinėje mano patiekalą gamins 20 minučių tai sutarėm, kad su šiokia tokia pertrauką kol aš pasivaikščiosiu link molo ir švyturio jis jį pradės gaminti už 10-ties minučių, pusvalandžio turėtų užtekti nedidelei fotosesijai ir kai kurių objektų apžiūrėjimui.
 |
| Ventės ragas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
 |
| Ventės ragas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Kelios minutės ir aš jau ant molo. Rusnėje matytas kormoranas jau Ventės rage, matyt persekioja mane, išniro pamatė, kad pastebėjau ir vėl panėrė.
 |
| Kormoranas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Marios ramios, viskas kaip per miglą, bet labai ramu ir jauku, horizonte matau negyvasias kopas, Preilos pastatus ir kamputį Nidos. Paskutinį kartą prie Jūros buvau atvažiavęs Būtent į Nidą prieš du metus vasario viduryje, tą kartą pirmą kart savo gyvenime gausiai prisirinkau gintarų.
 |
| Negyvųjų kopų juosta © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
 |
| Ventės rago molas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Jau nekantrauju įsikurti ir pamedituoti kur nors prie jūros, apsisprendžiu, kad pakeliui aplankęs keltą vietų įsikursiu Latvijoje Papės "Pukarags" kempinge ir galbūt kokią dieną ten pasiliksiu, senokai ten nesilankiau, ypač po to kai Papė išpopuliarėjo tarp Lietuvių. Grįždamas link kavinės aplankau dar švyturį, o ornitologijos centrą pasilieku ateičiai kai keliausiu su kompanija.
 |
| Ventės rago švyturys © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
 |
| Ventės rago švyturys © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
 |
| Tinklai © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Neskubėdamas dar aplankau apžvalgos bokštelį ir suprantu, kad mano patiekalas jau tikriausiai bus paruoštas todėl nebegaištu laiko ir nupėdinu link kavinės. Neklydau, patieklas kaip tik paruoštas, sukirtęs jį patraukiau toliau. Planuoju lengvai pasivažinėti nuo Kintų iki Drėvernos ir aplenkiant didžiąją dalį Klaipėdos užsukti į Karklę.
Privažiavęs Kintus ieškau posūkio, bet jį kažkaip praleidžiu ir atsiduriu prie Sakūčių. Tačiau nenoriu keisti šios dienos plano ir apsisukęs grįžtu į Kintus. Šalia vienos sankryžos kurią įtariau, kad gali būti ta kuri man reikalinga, sustoju ir pasitikrinu žemėlapyje, pasirodo, kad tikrai tas kelias, ir nenuostabu, kad jį praleidau, ženklai rodo kad toliau eina dviračių takas, pats keliukas labiau primena įvažiavimą į sodus, bet pavažiavus juo kiek toliau suprantu, kad tuo keliu galiu važiuoti ir automobiliu. Įvažiuoju į nuostabaus grožio brandų mišką, tokią kombinaciją retai kada pamatau, seni beržai, pušys ir eglės šoka valsą mesdami šešėlį ant kelio. Turiu pasakyti, kad važiuojant nuo Jurbarko pastebėjau, kad čia dominuoja mišrūs miškai, lapuočiai susimaišę su spygliuočiais. Vaizdas pasakiškas, bet jį geriau pamatyti gyvai.
 |
| Kintų botaninis draustinis © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Čia keli mums gerai žinomi politikai su mielu noru padarytų kokį "sanitarinį kirtimą" ar suleistu nagus į tariamai "pūvančią medieną", o dabar juk kol dar gali, pirmiausiai kerta būtent tokius miškus, nes supranta, kad greitai gali jau nebegalėti, tad ir prioritetai atitinkami. Anaiptol siela džiaugiasi, protas ilsisi, kūnas atsigauna ir netikėtai atsiduriu prie Svencelės pievų botaninio-zoologinio draustininio, vaizdas paprastas - agregatai siurbia žemės syvus.
 |
| Naftos siurbimo platforma šalia Svencelės pievų draustinio © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Toliau važiuodamas Svencelėje pamatau, jau kažkur internete matytą poilsiavietę pastatyta iš jūrinių talpų, kaip suprantu čia žmonės atvažiuoja "pasitampyti" jėgos aitvarais ir panašu, kad įrengta visai neseniai. Aplink statoma daug modernių karkasinių namų.
 |
| 3 žvaigždučių viešbutis "Svencelė" © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Neužsilaikau ir pasiekiu Dreverną, praleidžiu joje esantį apžvalgos bokštą apie kurį sužinojau tik po kelionės - bus dėl ko sugrįžti. Per Preikulę pasiekiu raudondvario (141) plentą ir netrukus prisimenu kas yra grūstys ir kamščiai, žvilgteliu į laikrodį... kad tave kur, pats piko valandos įkarštis, na bet tikiuosi, kad važiuojant Klaipėdos pakraščiu ilgai neužtruksiu. Pakeliui pamatau įvykusią avariją ir pravažiavus ją judėjimo tempas pagreitėja. Pasiekus pagrindinį miesto žiedą, šiek tiek užstringu, nepaisant ne taip ir seniai atsiradusių naujų viadukų viskas labai lėtai tempiasi, kad net turiu laiko panaršyti mp3 grotuve ir pasirinkti padoresnį muzikos albumą. Šiaip ne taip man pavyksta ištrūkti iš žiedo ir jau jaučiu srauto palengvėjimą. Supainiojęs teisingą posūkį ir pasimakalavęs gatvėmis, privažiuoju Kalotę, prabangūs namai, gyvenimas verda, rodos ne taip ir seniai čia dar buvo laukai. Grįžtu atgal, surandu teisingą kelią ir vėl žiede pasirinkęs ne tą juosta esu priverstas pasivažinėti po Melnragę. Labai viskas pasikeitę, keletas senų pastatų dar primena apie tai kaip čia anksčiau viskas atrodė, pačią Klaipėdą dažniausiai pravažiuoju pakraščiu ir pačioje joje jau senokai nebuvau, todėl ir orientyrą šiek tiek praradau. Galų gale ištrūkęs iš naujos grūsties pasiekiu Karklę. Nusiperku stovėjimo aikštelės bilietą ir paskaitęs policijos perspėjimus susirenku brangesnius žaislus.
 |
| Olando kepurė © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Užtrukti čia ilgai nežadu, tiesiog noriu padaryti porą nuotraukų ir įkvėpti druskingo pajūrio oro besigėrėdamas vaizdu nuo "Olando kepurės".
 |
| Olando kepurė © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Mintyse jau įsikūriau pajūryje ir lydžiu saulę, todėl padaręs lengvą lanką grįžtu prie automobilio. Pakeliui reikia pasipildyti degalų todėl dairysiuosi degalinių, vienos padėtį žinau tiksliai, todėl jei pakeliui nebus kitos viliuosi joje pasipildyti. Parkavimo bilietas galioja dar valandą, taip ir norisi kam nors padovanoti, automobilis prikaitęs, bet kenčiu ir svajoju apie kontaktą su vandeniu. Negaišdamas laiko judu link Palangos, čia jau viskas iki gyvo kaulo pažįstama ir iki Latvijos apart degalinės sustoti nežadu. Netrukus pasiekiu Palanga, įprastas vaizdas - automobilis, bobutė, ranka parašytas skelbimas, kai kurie savo skelbimus atsispausdinę. Netrukus pamatau degalinę ir šiek tiek skauda akis žiūrėti į kuro kainas pajūryje, mintyse pagalvoju, kad dar iki Mažeikių užtektų ir ten tikrai būtų pigiau. Nusprendžiu pabandyti kitoje degalinėje prie Šventosios. Netrukus pasiekiu ir ją, tačiau situacija ne ką geresnė todėl dėl šventos ramybės įsipilu kuro už 25 eurus, to turėtu drąsiai pakakti. Išvažiuojant vėl atkreipiu dėmesį į atsikartojantį vaizdą su skelbimais, pajuntu dežavų įspūdį. Dar kelios minutės ir aš jau kertu sieną. Esu maloniai nustebintas, galų gale naujas asfaltas, ankščiau tik įvažiavus į šį ruožą jausdavausi užklydęs į trečią pasaulio šalį, dabar kelias tiesiog vilioja lankyti Latvijos pajūrį be didesnio krūvio automobilio važiuoklei. Jau skaičiuoju minutes iki įsikūrimo kempinge, bet prieš tai užsuku į Rucavos parduotuvę maisto produktų vakarienei. Dar 15 minučių žvyrkeliu ir aš jau Pepėje. Papė, šiek tiek pasikeitusi, labiau „patuninguota“ turizmui ir lietuviams nei, kad buvo prieš kokius 8 metus kada čia lankiausi paskutinį kartą, šiek tiek gaila gerokai patrumpintų senmedžių, na bet gluosniai turėtų per kažkiek laiko atsiauginti savo vainikus. Iš principo į Papę užsukau dėl kelių priežasčių, patogus ir gerai pažįstamas kempingas, netoli Rucavoje parduotuvė, pamėgtiems skanėstams ir lauktuvėms nusipirkti, taip pat norėjau pergyventi kai kuriuos užsilikusius dalykus iš praeities ir paleisti, taip išbandydamas save ar jau pakankamai sutvirtėjau naujam gyvenimui. Kempingas nebrangus, 5 eurai palapinė ir 3,5 eurai nuo žmogaus, automobilio tokiu atveju „Pūkarags“ kempinge neskaičiuoja, nebent nuspręstum miegoti automobilyje - skaičiuotų kaip už palapinę. Kempingas gerokai pasikeitęs, padaugėjo namukų, naujas dušų, tualetų ir virtuvės pastatas, kitoks namukų ir palapinių miestelio išplanavimas, tankiau išvedžiota elektra. Apsidžiaugiau, kad patogumai priartėjo arčiau jūros.
 |
| Pūkarags © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Vakaras šiltas malonus, žmonių nedaug, keletas lietuvių palapinių ir keli vokiečių treileriai. Susiradau jaukų kampelį prisiparkavau mašiną arčiau elektros įvado, kad galėčiau pasikrauti visą įrangą, ir pirmą kartą per visą kelionę, pasijungti laptopą ir užsirašyti įspūdžius.
 |
| Pūkarags © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Jūra - ežeras, šiek tiek gaila, nes maudytis joje mėgstu tik kai yra didelės bangos, ir be to vienam nelabai jauku eiti, todėl nors prie jūros vasarą buvau paskutinį kartą prieš keturis metus, vistiek šitą procedūrą praleidžiu, na gal jei liksiu dar vieną dieną pabandysiu, bet kol kas turiu kitų planų. Išbandęs naują dušinę, susipakavau kuprinę, įsimečiau fotoaparatą, štatyvą ir pripučiamą fotelį ir patraukiau pasivaikščioti ir pasitikti saulėlydį.
 |
| Papė © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
 |
| Papės švyturys © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Staiga užplūdo atsiminimai susimaišę su ramybe ir lengvu liūdesiu, stebiu naujai atsiradusius dalykus - padaugėjo persirengimo kabinų, kai kur atsirado nuorodos, prie švyturio atsirado nedidelis kempingas, o sena apleista parduotuvė vėl prikelta naujam gyvenimui ir rado savo naują paskirtį. Pradėjo kilti nerimas, užspaudė širdį, jaučiu kaip tuoj pratrūks ašara. Šiek tiek susijaudinau, bet to ir tikėjausi, kai kuriuos dalykus reikia pergyventi kelis kartus, netrukus nurimstu, mėgaujuosi raudonai apšviestu švyturio ansambliu. Neradęs patogios vietos palydėti saulę nusprendžiau ją pasitikti arčiau kempingo ir neskubėdamas nupėdinu lengvai bangų skalaujama pakrante.
 |
| Papės pakrantė © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Po gana rimto nemokamo pėdų masažo pasiekęs tikslą išskleidžiau pripučiamą sėdmaišį ir patogiai įsitaisęs išsitraukiau fotografavimo įrangą.
 |
| Saulėlydis © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Pridariau krūvą nuotraukų „timelaps’ą“, bet nelikau nė vienu saulėlydžio fotosesijos rezultatu patenkintas, na ką padarysi, fotografijoje taip pasitaiko, kartais reikia daugiau laiko pagauti kažką geresnio tai galbūt rytoj pavyks geriau. Sutemus nusprendžiau pavakarieniauti ir aprašyti vakarykštės dienos įspudžius. Kol rašiau, net nepastebėjau, kad visame kempinge aktyvus likau tik aš, visi jau buvo senokai nuėję miegoti, na tikriausiai su kaimynais susipažinti šį vakarą neteks. Baigęs rašyti vėl išvydau ryškiai matomą paukščių taką, ir nedelsdamas ėmiau fotografuoti, gal pavyks kas geriau nei saulėlydžio metu.
 |
| Paukščių takas pajūryje © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Šis bei tas fotoaparato ekranėlyje atrodė neblogai, gal išeis neblogos nuotraukos, bet tą pamatysiu tik grįžęs namo. Taip gavosi, kad pasistačiau palapinę po šviestuvu, kuris degė visą naktį, bet buvau taip nusikalęs, jog man šviesa visai netrugdė miegoti. Tik kažkaip ši naktis buvo sunkesnė, lindo nostalgiškos mintys, taip pat kažkoks paukščiukas gana gražiai, visą naktį ir labai arti knarkė savo paukštišku knarkimu, kažkaip panašiai į apkarpytą lakštingalos naktinę giesmelę tik gerokai monotoniškiau. Saldžių sapnų arba "ar labu nakti"...
 |
| Labanakt 2 © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Bus daugiau...
