Kelionė aplink Lietuvą virtusi išgyvenimo nuotykiu
Taigi sekmadienio rytas, dušas, greita nepabaigta gerti arbata ir aš jau trasoje, visa lengva įtampa, kuri matyt būna pas visus prieš kelionę, nuslūgo ir aš mėgaujuosi šilta saulėta diena. Piešdamas lanką vakariniu Vilniaus aplinkkeliu aš važiuoju link Turgelių per Rudaminą, ten planuoju padaryti keletą bažnyčios nuotraukų. netrukus atrasdamas naujas vietas privažiuoju Turgelius, iš tolo, galima susidaryti įspūdį, kad vidury lauko stovi raudona akmeninė bažnyčia o aplink ją kelios kaimo sodybėlės, ji taip užgožia savo didybe visą aplink, rodos ten daugiau apart jos nieko ir nėra. Turgelių apylinkėse jau esu lankesis tai šį kartą visų objektų nelankiau, jei kas važiuosite pro šalį būtinai aplankykite prie vietinės "Merkinės" esančius "Paulovos respublikos" dvaro griuvėsius.
 |
| Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Padaręs keletą kadrų dūmiau link Šalčininkų, niekad netraukė manes ta pusė, tačiau nesigailiu pamatęs savo akimis kaip ten viskas yra iš tiesų, per “melo dėžutę“ dažniausiai rodo skurdžią to regiono pusę, tačiau pamačiau gana civilizuotą kraštą, jei daugiau praleisti laiko neabejoju, kad yra ką pamatyti, bet mano kelionės planuose tai tik tranzitinis miestelis tad negaišdamas laiko lekiu link Eišiškių su kuriomis jau susipažinau savaitę anksčiau. Pakeliui laukuose pamačiau gandrą, tiksliau tai kas iš vargšelio liko, keliaudamas kaupiu medžiagą ypatingai fotografijos parodai tai pasinaudodamas proga padariau nedidelę fotosesiją.
 |
| Fotografijos serija "Mort Naturmort" Gandras © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Dar važiuodamas pro šalį prieš savaitę mano akį patraukė Kalesninkai, nuo plento gana vaizdingai atrodanti gyvenvietė, vėl gi bažnyčia su savo didybe lyg kokia gulbė savo sparnais apgobia savo vištukus lygiai taip pat gražiai įsipaišo į vietinį peizažą, todėl nusprendžiau šį kartą vedinąs palankaus maršruto pravažiuoti per patį miestelį, ir čia mane nutiko pirmas nuotykis kurį šiltai prisimenu iki pat šio meto kai aprašau savo kelionės įspūdžius.
 |
| Kalesninkai © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Pasukus pagrindine gatve į kairę, pamačiau priešais važiuojantį policijos automobilį ir nuojauta pakuždėjo, kad manęs jis nepraleis, ir aš neklydau, žinoma aš tikėjausi gan dažnų muitininkų stabdymų, bet šiuo atveju mane stabdė policija, nedelsdamas sustojau įjungiau avarinį signalą. Kart su policinko automobiliu užkimšom kone svarbiausią miestelio arteriją, na bet aš tokiose situacijose ramus, nesišakoju ir nepuolu aiškintis kas ir kodėl čia vyksta, senas automobilis greičiausiai tikrins visus dokumentus. Iš policijos autobusiuko išlipo jaunas pareigūnas gal kokių 30-35 metų maloniai prisistatė nors prisistatymo metu aš nelabai nugirdau ką jis man sako tai aš jo paklausiau “kaip kaip?” jis nusišypsojo ir pasakė kad prisistato man, pasirodė šiek tiek sutrikęs, na ir žinoma standartiniai klausimai ar dokumentai tvarkingi ar viskas gerai ir panašiai, kur keliauju, tai va šioje vietoje aš jam papasakojau apie savo planus ir tarp mūsų užsimezgė bičiuliškas pokalbis kurio rezultate susidariau įspūdį, kad visa to sustabdymo esmė yra tai, kad tame užkampyje jam taip nuobodu, kad jis bet ką sustabdys dėl menkiausios galimybės pasikalbėti ar kokio veiksmo, radę broliškų temų apie gyvenimą ir moteris maloniai atsisveikinome ir pajudėjome kas kur sau.
Toliau patraukiau link Čepkelių rezervato, niekada nebuvau toje pusėje, tiksliai ir nelabai domėjausi kur ten teisingai patekti, kad nekristi draudžiamų ribų, na, bet suplanavau, kad reikėtų važiuoti link Krokšlio, ten dar yra kažkoks apžvalgos bokštas, ir taip bevažiuodamas, visai nepagalvojau pasižiūrėti tikslaus posūkio link jo ir netikėtai išlindau jau man pažįstamoje Varėnoje. Po galais, kaip čia gavosi, truputi nuklydau, na, bet bala nematė, improvizuosiu. Sustoju ir nagrinėju žemėlapį, mėgstu naudotis popieriniu, ir retai kada naudoju skaitmeninę navigaciją, tas suteikia šiokio tokio žavesio kelionėje, mėgstu matyti didelį plotą ir rekursyviai ieškoti galimus maršrutus. Aha, kažkoks privažiavimas yra prie Marcinkonių, kodėl gi neužvažiavus, vistiek nematytos vietos, o pakeliu dar ir nematyta "Ūlos akis", trumpam užsuku pasižiūrėti šaltinio ir atodangos. Privažiavę nemažai žmonių, ne tik lietuvių bet ir užsieniečių, girdžiu žemaitišką, suvalkietišką tarmę ir vietomis Panevežietišką akcentą. Vieta graži mielai čia kada nors pastovyklaučiau, matau ir baidarininku, Ūla graži upė, landšaftas gana įspūdingas.
 |
| Ūla nuo atodangos © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Pasivaikščiojau po teritoriją, visa infrostruktūra prašosi remonto, bet kiek teko matyti Lietuvoje dauguma pažintinių vietų yra panašios būklės, na taip mūsų valdžiažmogiams rekreacinės gamtos nereikia - jiem reikia medienos ir dar daugiau pajamų iš jos naikinimo. Palieku politines mintis nuošalyje ir einu prie šaltinio. Gana didelė akis apsupta žemaičių, todėl nelabai randu gerą kampą padaryti nuotraukai, nieko tokio dar kada grįšiu, šioje Lietuvos dalyje yra vietų kurias dar norėčiau išsamiau panagrinėti. Grįždamas į stovėjimo aikštelę sugalvoju aplankyti pasakų namelį, bet lieku nusivylęs, niekas nepasikeitė per 30 metų, kokios išvietės buvo tais laikais tokios ir liko, o dar prie viso to susikaupė kultūrinis butelių ir šiukšlių sluoksnis, tad patalpa nebepritaikyta savo paskirčiai. Teko nemažai keliauti Latvija ir kažkiek Estija, net Latvijos užkampiuose esančios išvietės savo kokybe ir tvarka pralenkia Lietuva, o apie Estija galiu pasakyti, kad ten tokioje patalpoje jautiesi beveik kaip namie ar kokiam viešbutyje, žodžiu kuo toliau į šiaurę tuo šiltesnis mąstymas, o pas mus kaip buvo "šalčiai" taip ir liko.
Judu toliau, apylinkės čia gražios, kol kas dar jauni miškai, bet visgi plotas nemenkas, myliu spygliuočius, todėl vaizdai glosto širdį tikiuosi sveikas protas leis bent daliai to ateityje tapti sengire. Privažiavęs Marcinkonius, kabina mintis čia nusipirkti ar įkurti sodybą. Susirandu informacinį centrą ir negaliu nustygti vietoj iš džiaugsmo, mano nuklydimas atvedė ten kur reikia, panagrinėjęs informacinį stendą ir jame esantį žemėlapį neskubėdamas patraukiau link rezervato pažintinio tako, važiuoti nedrąsu, kadangi nesu tikras ar galima, dažnai draudžiamieji ženklai nupūva kartu su visa infrastruktūra. Pralenkęs pėsčiųjų žygeivių kompaniją atsiduriu stovėjimo aikštelėje, kurioje privažiavę daugiau žmonių.
 |
| Čepkelių rezervato prieigos © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Geras gabalas šilu ir aš jau rezervato teritorijoje, visur ženklai, kad kirsti teritorijos negalima, šiek tiek pradedu abejoti ar ten nuklydau, bet pamatęs takų ir statinių masyvą pajudu link. Čepkeliuose apsilankyti planavau tik paviršutiniškai ir įkopęs į Krokšlio apžvalgos bokštą, važiuoti toliau link Merkinės, bet ką pamačiau nepasigailėjau, didingas vaizdas, pirmykštė gamta, būtinai ateityje gavęs leidimą norėsiu panaršyti po teritoriją.
 |
| Čepkelių raistas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Nuotraukoje tą pojūtį perduoti gana sudėtinga, taip pat kaip ir kitus didingus vaizdus. Tolių gabaritai panoraminėje nuotraukoje neatspindi to gylio kokį matai savo akimis. Visur perspėjimo lentelės, dėl netinkamos ekspluatuoti infrastruktūros, į bokštą nelipti, takeliu vaikščioti atsargiai, bet niekas nepaiso perspėjimo ir rizikuoja, pūvančio bokšto nepaisau ir aš ir atsargiu žingsniu užkopiu į apžvalgos aikštelę padaryti keletą nuotraukų, tiesa vienas iš kelionės tikslų kai planavau apytikslį maršrutą yra aplankyti kuo daugiau apžvalgos bokštų. Taigi "Čepkeliams" dedu riebų pliusą. Kas nelankėte būtinai skirkite kokį savaitgalį tam, turėkite galvoje, kad į kai kurias vietas patekti reikalingi leidimai ir gidas, tuo reikėtų pasirūpinti iš anksto.
 |
| Pūvantis Čepkelių raisto apžvalgos bokštas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Neskubėdamas grįžtu link automobilio, diena dar tik įpusėjusi ir nors kelionę pradėjau gerokai po pietų, tokiais tempais nemažai dar ką pamatysiu. Toliau važiuoju link Merkinės, pakeliui aplankau Puvočių apžvalgos bokštą, aukštas, labai, kaip dvylikos aukštų pastatas, konstrukcija laiba, ryšio bokštas aplipintas laiptais ir apžvalgos aikštelėm, atrodo kad bus baisu tokiam aukštyje, bet užlipęs nustembu, kad konstrukcija gana tvirta, ir visiškai nesijaučia virpesio kokį patirdavau kituose bokštuose, užskaitau, vaizdas pasakiškas viskas matosi iki pat horizonto.
 |
| Iš čia mano automobilis atrodo kaip modeliukas. © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
 |
| Puvočių apžvalgos ir ryšio bokštas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Pasisveikinęs su vietiniu bokšto lankytoju lekiu toliau. pakeliui trumpam sustoju prie merkio vaizdingoje vietoje. Baidarininkai tvarkosi savo įrangą, gražus vingis ir sala, reikės ateityje pasidomėti ką apylinkėse galima pamatyti, panašu, kad yra įdomių vietų.
 |
| Merkys © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Kitas sustojimas Merkinė. Merkinėje esu jau buvęs anksčiau, tai piramidę mačiau ir net įrašinėjau jos viduje garsus. Ilgai neužtrunku, apsiperku parduotuvėje ir apsilankau Merkinės apžvalgos bokšte, kadangi pastarajame nesu ankščiau lankęsis.
 |
| Merkinės apžvalgos bokštas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Turistų žinoma čia gerokai daugiau nei kol kas teko susidurti, nepaisant to, kad jau sekmadienis eina vakarop.
 |
| Vaizdas nuo Merkinės apžvalgos bokšto © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Viena moteriškė žemaitiškai pasiskundė kad sukasi galva ir darosi bokšte bloga, suprantu ją - konstrukcija labai įmantri, bet visa juda lyg būtų visi varžtai atsipalaidavę, po Puvočių apžvalgos bokšto pastarasis atrodo neaukštas bokštelis ir tas visas jo virpėjimas netgi suteikia atrakcioninį prieskonį. Puikus kraštovaizdis, Nemunas iš čia atrodo toks seklus. Papleškinu fotoaparatu ir atsargiai leidžiuosi žemyn žiūrėdamas, kad kokiam vargšui turistui nepasidarytu bloga kol jis virš manęs.
Toliau be sustojimo važiuoju link Veisiejų regioninio parko aplenkdamas Druskininkus, nes pastarieji išnaršyti. Pradendu mąstyti apie nakvynę, turiu kelis pasirinkimus -Meteliuose kempinge arba kur nors netoli Punios šilo, pakeliui bus matyt, aš pasiruošęs miegoti tiek hamake, tiek palapinėje tiek pačiame automobilyje, bet labai noriu išsimaudyti, diena karšta ir jaučiu kaip viskas limpa.
 |
| Snaigyno-Veisiejų apžvalgos bokštas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Trumpai aplankau Snaigyno-Veisiejų apžvalgos bokštą, pasigrožiu panorama ir važiuoju link Metelių svajodamas įšokti į ežerą. Pravažiavęs už Šalavando ežero esančią sankryžą po kurio laiko supratau, kad nuvažiavau per toli ir nepasukau laiku į planuotą posūkį, taip privažiavau Lazdijus, čia šiek tiek pažįstamos vietos, pro jas esu važiavęs į Aukštuosius Tatrus, todėl neužtrukdamas pataisau savo kryptį ir važiuoju link Metelių pro Straigius. Netrukus mane pastinka trys blynai - ežerai, Dūsia - kurios plotas labai panašus į elektrėnų marių, Metelys ir Obelija. Pakrantės pilnos žmonių, visi mėgaujasi šiltomis dienomis kurios besibaigiant kalendorinei vasarai tikrai lepiną ne vieną. Matau, kad mano planas apsistoti, kad ir trumpam čia neišdegs, per daug visi susigrūdę, nelabai patogu, o ir laikas dar ankstyvas, dar nemažai galiu pamatyti, nesitikėjau tiek daug aplankyti per tokį trumpą laikotarpį. Nusprendžiu aplankyti vietnį taurės formos bokštą ir patraukti Žuvinto link.
 |
| Metelių apžvalgos bokštas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Bokšto viršuje informaciniai stendai ir lentelės mėgstantiems palikti įrašą apie apsilankymą. Man pasirodė gana geras sprendimas, žinant, jog dažnai tai funkcijai būna pasirenkamas pats statinio korpusas. Keletas juokingų užrašų prajuokino.
Netrukus susimąstau, ar verta taip anksti jau ieškoti nakvynės, todėl jau esu beveik įsitikinęs, kad Punios šilą išsamesniam tyrinėjimui paliksiu kitam kartui ir tam skirsiu daugiau laiko. Patraukiu Žuvinto rezervato link, čia karklų ir apipelkėjusių laukų kraštas. Prasideda "auksinė valanda", ir tikiuosi pagauti gerų vakarinių kadrų. Pravažiavęs Simną ir Ąžuolinius pasiekiu Žuvinto biosferos rezervato direkciją.
 |
| Žuvinto biosferos rezervato direkcija © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Ramybė, viskas ištuštėję, einu link apžvalgos bokštelio, pakeliui vėl panašios lentelės kaip ir Čepkelių rezervate, pranešančios apie tako būklę. Pakeliui patraukia dėmesį užrašas apie čia besiganančias ypatingas karves.
Bet panašu, kad šiandien jos nedirba kaip ir direkcija, nemačiau ne vienos, matyt jau perėjo į kitą savo egzistencijos fazę. Pasirenku ilgesnį taką, kadangi jauna porelė užėmusi trumpąjį ir nenoriu trikdyti jų romantiškos atmosferos.
 |
| Žuvinto biosferos rezervato takas © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Takas kritinės būklės, bet man dėl to tik geriau, gražesni kadrai, griuvėsių romantika, tačiau vistiek stengiuosi žiūrėti po kojomis, bet kokiu atveju čia matosi tik nendrynai ir girdisi po juos nardantys paukštukai. Nuo bokštelio, nieko ypatingo nepamačiau, panašus vaizdas kaip Latvijoje Papės ežere, čia reikėtų žiūronų, o mano objektyvas tiek neartina. Žinoma šios vietos arkliukas - garsų įvairovė ir ramybė. Bet kokiu atveju galiu drąsiai braukti varnelę, vieta aplankyta. Lengva fotosesija ir judu atgal link automobilio. Galutinai apsisprendžiau šį kartą praleisti Punios šilą ir šiek tiek pakoreguoti savo maršrutą piečiau, kad labiau priartėčiau prie sienos, juk ir mintis yra apvažiuoti aplink Lietuvą. Šio Lietuvos kampo lankyti nebuvau pasiplanavęs ir nelabai pasižymėjau ką aplankyti, mano tikslas buvo kirsti Marijampolę ar Pilviškius ir važiuoti link Kybartų ar Kudirkos Naumiesčio, kur jau nesustodamas važiuočiau palei pasienį tekančią Šešupę iki pat Jurbarko, nemažą kelio dalį greičiausiai tektų važiuoti žvyrkeliais. Taigi eilinį kartą pasikliaudamas savo vidiniu kompasu, pravažiavęs Simną patraukiau Prūsų žemių link.
 |
| Automobilio ašaros nuo ryškios saulės ir dulkių © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Laukai skleidė stiprų trąšų kvapą, o landšaftas atrodė gana vienodai. Taip pravažiavau Kalvariją, ir pamačiau nuorodą į poilsiavietę šalia Jurgežerių ežero, pagalvojau kad reikėtų sustoti, ir jei vieta patiks , galimai ir likti nakvoti. Prisiparkavęs pamačiau, kad poilsiavietėje ganėtinai gerai ilsisi nemažai žmonių, stalai nukrauti poilsio atributų, pradedu suprasti, kad pasirinkimas netinkamas, bet pailsėti šiek tiek reikia tai laiką išnaudojau nagrinėdamas žemėlapį, ir tuo metu supratau, kad šiek tiek nusimušiau nuo maršruto, ir kelionė link Jurbarko bus šiek tiek ilgesnė, kadangi ves per Vištyti. Gavosi vėl neblogai, bent būsiu aplankęs ir tą Lietuvos kampą. Važiuoju toliau, laiko maudynėms nebeskiriu, Jurbarke yra kempingas, tikiuosi jis veikia, todėl reikėtu neužsivėlinti. Netrukus privažiavau Vištyčio Regiono parką, vaizdas šiek tiek pranoko mano lūkesčius, bet apsižvalgyti jau šiandien nelabai turiu laiko, ežere kursuoja pasieniečių kateriai, matau keletą nuorodų į poilsiavietes, tačiau vidinis balsas mane skatina laikytis užsibrėžto šios dienos plano. Vištyčio apylinkės ir miestelis jaukus, vieta verta aplankyti, pasižymiu patyrinėti ateičiai. Pravažiuoju Vištyčio miestelį. Čia kelias link Kybartų gana arti sienos, gerai įžiūriu tvorą ir spygliuotą vielą, vietomis išnyra pasieniečių apžvalgos bokšteliai, vaizdas primena nesibaigiančios koncentracijos stovyklos aptvarą. Taip privažiuoju Kybartus, pakeliui nieko įdomaus nematau, iš paskos prikimba BMV automobilis pilnas jaunimo, bet po kelių posūkių atitrunku nuo jų, saulė jau palietė horizontą ir nesinorėtų įsivelti į kokį automobilių markių konfliktą. Toliau visur nesibaigiančios lygumos. Už Kudirkos Naumiesčio užsuku į degalinę pasipildyti kuro ir nusipirkti žibalo žibalinei lempai. Automobilis suvalgė didesnę pusę bako todėl papildau jį pilnai. Netoli degalinės muitininkai susistabdė automobilį ir panašu, kad stabdys dar, bet mane praleido. Priartėjęs Sintautus supratau, kad nuvažiavau ne tuo keliu, sustoju stotelėje pasitikrinti savo maršrutą. Taip, pasirodo posūkis buvo dar išvažiuojant iš Kudirkos Naumiesčio, bet dėl sparčiai temstančio dangaus nusprendžiu nebesimėtyti ir į Jurbarką važiuoti per Šakius. Šakiuose sustoju užkąsti ir netrukus pasiekiu Jurbarką.
Ką galiu pasakyti vertinant subjektyviai, važiuojant per Suvalkiją, man ji pasirodė gana nuobodi, žinoma aš esu miškų ir kalvotų vietovių mėgėjas, todėl tikiuosi draugai kilę iš šių vietų nesupyks dėl mano vertinimo.
Jurbarke ieškau nuorodų ar kokios užuominos į kempingą, ir taip po truputį išvažiuoju už jo ribų, sustoju pasitikrinu skaitmeninį žemėlapį telefone, šiaip ne taip užkrauna dalį vieninės teritorijos, ir matau netoliese miške ežeriuką, mintyse jau suprantu, kad teks nakvoti automobilyje. Neskubėdamas visiškoje tamsoje pasiekiu ežeriuką, matosi, kad žmonės čia atvažiuoja maudytis, kurena laužus, bet žvyruotas gruntas nelabai tinka statyti palapinei, beto labai nejauki vieta, todėl jau pradedu ruošti guolį automobilyje. Po kurio laiko pagalvoju , kad reikia visgi grįžti į Jurbarką kur geresnis ryšys ir paieškoti informacijos internete dėl kempingo lokacijos. Susiradęs patogią aikštelę, pradedu šukuoti "gūglo" paieškos rezultatus, ir gana sunkiai per kelis bandymus randu kempingo adresą, šį kartą įsijungiu navigaciją, bet privažiavęs atsiremiu į dviračių taką. Kad nepažeidinėti eismo taisyklių pasistatau leistinoje vietoje automobilį ir toliau leidžiuosi į kempingo paieškas pėsčiomis dviračio taku, ir paėjėjęs šimtą metrų lengvai atsikvepiu, prieš mane puikiai sutvarkytas kempingas, kaba informacinis stendas, bet nė vieno lankytojo, jau beveik 23 valanda tad surenku nurodytu numeriu ir pasiteirauju dėl galimybės apsistoti, netrukus ateina jaunuolis ir maloniai man viską parodo ir paaiškina. Sumokėjau 9 eurus, 3 už automobilį, 3 už palapinę ir 3 už žmogų. Pasirodo ženklas leidžiantis privažiuoti buvo nusuktas ir aš jo nepastebėjau. Taigi esu vienintelis kempingo svečias, ir tuoj galėsiu nusiprausti duše, pavakarieniauti ir pasimėgauti žvaigždėtu dangumi.
 |
| Camp Genys © Aurimas Bražiūnas, 2019 |
Aplinka jauki, savininkas minėjo, kad antradieniais čia vyksta jogos užsiemimai, todėl aš užsiemiau "fotojoga". Čia dangus matosi ypatingai ryškiai ir virškindamas dienos įspūdžius valandėlę praleidžiu fotografuodamas dangų, tikėdamasis, kad nuovargis garantuos man kokybišką miegą. Labanakt.
